Mažas, karštas hečbekas: Hyundai i20 N.
1,6 litro Turbo variklis, 204 AG, mechaninė pavarų dėžė, priekiniai varantys ratai ir mechaninis riboto praslydimo diferencialas tarp jų. Klasikinis karštojo hečbeko receptas. Puikūs duomenys smagiam, kasdieniam miesto automobiliui, tačiau kiek jis pajėgus trasoje.
Egidijus Babelis džiaugiasi „Fakto Auto” suteikta galimybe būti pirmajam, vairavusiam šį automobiliuką, ir dar lenktynėse, „Press Ralyje”.
E. Babelio pasakoja „Prieš startą kartu su šturmanu Dominyku nesijautėme labai stiprūs. „Press” įskaitoje daugiau nei dvi dešimtys gerokai galingesnių modelių. 4-ios „Cupros”, V8 „Jaguarai”, tokio tipo lenktynėms ruošti „Toyota” galu varomi kupė, ir geriausia – du „GR Yaris”, kurie yra šių dienų rinkos vienaragiai, specialiai raliui sukurti automobiliai mūsų klasėje. O mes dar nei sportinių padangų, nieko neturime. Važiavome visiškai standartiniu modeliu. Tokiu, koks iš „parduotuvės” išrieda. Žiūrint realistiškai – norėjome bendroje įskaitoje prasimušti iki TOP10 ir klasėje pakovoti iki 3-ios vietos. Bet pasirodo, nusivertinome išankstiniu nusistatymu. 5 vieta bendroje Press įskaitoje ir 2-tra klasėje, kur saugiai įsitaisėme sumuštinyje tarp 2 „GR Yaris” parodė, kad šitas mažas „Hyundai” hečbekas yra greitesnis ir smagesnis, nei tą gali parodyti skaičiai. Teoriškai trasos nebuvo mums palankios. Šiųmetės lenktynės buvo greitos. Labai greitos. Ir trasose reikėjo daug „arklių” bei gerų stabdžių. Na, dar drąsos. Daug. Kartodromai, liūties skalaujamas „Nemuno žiedas” su siauromis greičio mažinimo zonomis, kur reikėjo daug kartų susistabdyti nuo 160-170 km/val iki pirmosios pavaros, aerodromai ir gatvių lenktynės. Būta daug veiksmo.
Ir „Hyundai i20 N” stebino absoliučiai kiekvienoje trasoje. Pirmiausia – priekine ašimi, kuri kabinosi į kelią kaip įkalta bet kokio statumo posūkiuose. Švelnus riboto praslydimo diferencialas prašė agresyvaus vairavimo ir net stačiausiame apsisukime visiškai susukus vairą ir akseleratorių įminus iki dugno tempė mašiną teisinga kryptimi negadindamas trajektorijos. Tuo tarpu galinis vidinis ratas visada kilo aukštyn. Gražu žiūrėti. Kita – stabdžiai. Jų neperkaitino netgi „Kačerginė”. Ir jų galia visada išliko žveriška. Kad dažnai netgi per anksti stabdymo taškus pasirinkdavau. O arklio galių mums užteko.
„Hyundai” nustebino, kad neprigalvojo su šiuo modeliu jokių naujovių. Nustebino iš gerosios pusės tuo, kad paėmė klasikinį karštojo hečbeko receptą ir jį išdirbo taip, kad kasdienis miesto automobilis daugiausia malonumo teiktų būtent vairuotojui jį visiškai įtraukdamas į vairavimą ir už teisingus sprendimus prie vairo apdovanodamas puikiomis emocijomis ir potyriais.
Tai vienas nedaugelio „vairuotojiškai teisingų” automobilių šiais skaitmenizacijos laikais. Jis taip pat skaitmenizuotas, turi gražius ekranus, grafiką, junglumo galimybes, gerai skambančią muziką. Bet tas skaitmenizavimas čia nepaveikė vairavimo savybių. Sėdėdamas prie „i20 N” vairo jauti, kad vairuoji tu, ne kompiuteriai. O tai smagiausia. Vis mažiau automobilių šiais laikais moka suteikti tą jausmą. Net ir kalbant apie sportiškus modelius. Tai jis man patiko. Nustebino. Ir ne mane vieną.
Beje, dar viena įdomybė. Po viso „Press Ralio” borto kompiuteris parodė 9,9 l/100 km degalų sąnaudas. Taip ekonomiškai „gazuoti” man dar nėra tekę.
Atskiras AČIŪ Dominykui už puikią navigaciją ir gerą atmosferą automobilyje. Puikus debiutas!
